5 kvapai Liudo Truikio parodai

Šiandien, spalio 18 d. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Kaune, atidaroma paroda „Liudas Truikys. Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“, kuri vyks iki kitų metų vasario 16 d.

Turėjau progą prisidėti ir aš prie šios parodos, kaip parfumerė ir kvapų menininkė, tad labai noriu pakviesti aplankyti ją, patirti visais pojūčiais.

Plačiau apie parodą:

Šiais metais minint žymaus lietuvių scenografo Liudo Truikio (1904–1987) 120-ąsias gimimo metines, parodos rengėjai kviečia į šią asmenybę ir jo kūrybą pažvelgti istoriniame ir kultūriniame egiptomanijos, japonizmo estetikos, krikščioniškojo misticizmo, ezoterinių mokymų ir tautinio stiliaus pasaulinių tendencijų kontekste. Lankytojus pasitiks scenografijos elementais praturtintos, sinesteziškai vaizdą, garsą ir specialiai šiai parodai kvapų menininkės Laimės Kiškūnės sukurtus kvapus į vieningą menų sintezės pajautą jungiančios parodos erdvės.

Apie įkvėpimą sukurti 5 kvapus šiai parodai: 

Kvapo pradas yra neatsiejama sinestetinės savo prigimtimi L. Truikio kūrybos (taip pat ir jo gyvenimo) visumos dalis. Kam teko laimė dar L. Truikiui gyvam esant apsilankyti atsiskyrėliškoje jo buveinėje Žaliakalnyje ar veikiau įkopti į ją tarsi į hermetinį kalną, teko įkvėpti ir švelnioje prieblandoje tik jam vienam žinomais debesimis plaukiojantį smilkalų kvapą. Išėjęs iš tų namų išsinešdavai ypatingą įkvepiančią jų atmosferą. Visiškai neabejoju, kad sakraliniai kvapai galėjo smarkiai veikti teosofinės ezoterikos persunktą menininko kūrybą. Jie, kaip ir šviesa, kaip spalva ar kaip erdvinė forma, srūva jo misterinėse scenografijose.

Todėl parodoje šalia žymiausių operų scenografijų kaip natūralus ir savarankiškas aktorius atsirado kvapas, kuris kaip rafinuočiausias gamtos siūlas suveria pačius ypatingiausius menininko kūrinius.

Šiai parodai specialiai sukūriau sakurų kvapą. Sąsajoms su Japonija, o sykiu ir su kitu šventuoju kalnu – Fudzijama – pažadinti. Švelniame ir jaudinančiame japoninių vyšnių kvape galima užuosti karčiuosius migdolus, alyvas, kavos ir vos juntamus žibuoklių bei jazminų pustonius.

Egipto temai ypač dera faraonės Hačepsutos laikotarpio (XV a. prieš m. e.) Myrtinum kvepalų istorinė rekonstrukcija. Netikėta šių kvepalų trikampė ašis – mirtos, ajerai ir lelijos – nepaprastai tiksliai atkuria drėgnų, žaliuojančių pavasarinių Nilo pakrančių įspūdį, o sykiu faraonišką didybę, prabangą ir taurumą.

Smilkalų kvapas tvyrojęs L. Truikio namuose persikėlė į parodą. Pabandžiau jį atkurti tokį, koks jis išliko mano prisiminimuose. Kilnų, gilų, kontempliatyvų, menantį frankincenso, miros, benzoino, gintaro ir kadagių spyglių substancijomis prisodrintus bažnytinius smilkalus.

Žaliaskarė eglė – istorinė lietuviško kraštovaizdžio dalis. Jos spyglių kvapas nepaprastai malonus, minkštas, globojantis ir guodžiantis. Eglių kvapas tamsiai žalias, balzamiškai vaisiškas, su sakų, šviežios žievės ir pirties pustoniais.

Visos šios dieviškosios komedijos apoteozė yra smilkališkas, dūmiškas, pieniškai saldus Indijos santalo kvapas, kuris pripildo parodos erdvę, suteikdamas jai beribį iškilmingumą ir netgi pamaldumą.

Visos natūralios, aukščiausios kokybės substancijos yra iš mano kvapų kolekcijos – AROMATEKOS. 

Apie Liudą Truikį:

Parodos lankytojai turės unikalią galimybę pirmieji pamatyti nuo 1948 m. dingusiais laikytus ir 2023 m. Kauno Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčioje atrastus Liudo Truikio tapytus tris monumentalius šios bažnyčios presbiteriją puošusius paveikslus, vaizduojančius dvylikos apaštalų procesiją. Šis Vėlyvosios antikos, Bizantijos ir Viduramžių epochų mene gyvavęs ikonografinis siužetas Lietuvoje nebuvo paplitęs, todėl L. Truikio kūrinys yra unikalus mūsų bažnytinės dailės pavyzdys. Restauratorės Teresės Blažiūnienės subtiliai restauruoti, mėliu ir prigesinta aukso spalva tauriai švytintys apaštalai pribloškia savo didybe ir grožiu.

Menininkas išgarsėjo kurdamas dramos bei operos spektaklių scenovaizdžius, kuriuose novatoriškai sprendė jį dominusios menų sintezės problemas, teigdamas, kad dekoracijų išraiškos priemonės turi atitikti muzikinę veikalo struktūrą. Jis originaliai interpretavo senųjų Egipto, Japonijos civilizacijų, krikščioniškosios Vakarų Europos, pagoniškosios Lietuvos bei lietuvių liaudies meno motyvus. Scenografas jautė pareigą tarnauti Šviesai ir laikė meną ta priemone, kuri gali apsaugoti pasaulį nuo chaoso ir užtikrinti Kosmoso harmoniją.

Parodoje taip pat eksponuojami svarbiausieji L. Truikio scenovaizdžių operoms „Trys talismanai“ (1936), „Eglė“ (1939), „Gražina“ (1968), „Madam Baterflai“ (1937, 1959, 1986), „Aida“ (1963–1965, 1975), „Otelas“ (1938, 1983–1984) ir „Don Karlas“ (1959, 1981) eskizai, kuriuose išryškėja unikalūs vizualinių formų simfonizmo principai, keletas įspūdingų teatrinių kostiumų, išskirtiniai menininko sukauptos Rytų ir lietuvių liaudies meno kolekcijos daiktai, L. Truikio ir M. Rakauskaitės portretinės ir jų buto interjero nuotraukos bei asmeniniai užrašai.

Liudas Truikys visuomet žavėjo savo asmenybės jėga – elegantiškos išvaizdos bei rafinuotų manierų kūrėjas, domėjęsis ezoteriniais XIX–XX amžių sandūros mokymais ir gyvenęs egzotika dvelkiančiame bute, buvo tapęs gyva savo meto legenda, kaip ir jo mūza operos solistė Marijona Rakauskaitė (1892–1975).