Mūsų mažieji draugai – didieji uostytojai

Šį kartą apie mūsų mažuosius draugus – šunis – ir jų uoslę.

Visai šalia mūsų gyvena būtybės turinčios itin išvystytą uoslės organą. Jos ne vienintelės, be abejo, tačiau dramblį matom rečiau negu šunį. Tad šį kartą apie jų pasaulį, kuris susideda iš olfaktorijos.

Istorijų namų parodoje „Uodega vizgina istoriją“ truputėlis dėmesio skirta esminiam šuns pojūčiui – uoslei. Ačiū rengėjams, kad jie nepamiršo esminio šuns instinkto.

Kartas nuo karto mano atmintyje iškyla viena istorija, kurią skaičiau prieš daug metų. Apie tai, kaip vienas medicinos studentas, būdamas gerokai apsvaigęs nuo psichotropinių medžiagų, susapnavo, kad yra šuo ir gali užuosti pasaulį kaip šuo. Atsibudęs ryte suprato, kad tai buvo gal ir ne sapnas, nes pajuto tokį uoslės proveržį, kuris nuplovė visus kitus pojūčius. Jį apėmė niekada nepatirtos emocijos, begalinis smalsumas, jaudulys, kvapai jį nešė kaip okeanas. Jis užsuko į kvepalų parduotuvę ir paskendo kvapų jūroje, kurioje galėjo pajausti kiekvieną mažiausią kvapelį; klinikoje jis pagal kvapą galėjo atskirti pacientus jų net nematydamas. Kiekvienas jo sutiktas žmogus turėjo savo išskirtinį kvapų veidą, tam tikrą kvapų fiziognomiją, kur kas gyvesnę ir vaizdingesnę negu vizualinę. Jis galėjo užuosti emocijas – baimę, pasitenkinimą, seksualumą. Visiškai kaip šuo. Galėjo pagal kvapą atpažinti kiekvieną Niujorko gatvę, paduotuvę, kavinę. Jautė stiprų norą viską uostyti ir liesti. Seksualiniai kvapai jaudino, bet ne daugiau negu maisto kvapai. Malonūs kvapai buvo intensyvūs, nemalonūs – taip pat. Bet svarbiau už vertinimą buvo naujos reikšmės, kurios supo jį. Tai buvo nepaprastai konkretūs dalykai. Nepaprastai tiesmuki, tiesmukos reikšmės. Jo intelektualios mintys, abstrakcijos, kategorijos apie pasaulį atrodė sunkios, nepaslankios ir nerealistiškos, lyginant su kiekvieno įkvėpimo betarpiška patirtimi. 

Po maždaug trijų savaičių tas jo gebėjimas išnyko. Jis grįžo atgal į ankstesnį abstrakcijų, nekonkretumų, blyškumo, pojūtinio alpulio pasaulį, kuriame žmonės įprastai gyvena. Tačiau liko didžiulis praradimo jausmas. Kažko be galo svarbaus, pirmapradiška, praradimas kvapų pasaulio, kuris yra beprotiškai spalvingas ir turtingas savo prasmėmis bei informacija apie mūsų aplinką ir mus pačius.

Uoslės pajėgumu šunys neabejotinai lenkia mus, žmones. Todėl nenuostabu, kad mūsų keturkojai draugai dažnai naudojasi savo uosle atlikdami svarbias ir net gyvybę gelbstinčias – nuo karinių šunų, galinčių užuosti bombas ar kitus sprogmenis, iki tarnybinių šunų, galinčių įspėti epilepsija sergantį šeimininką apie artėjantį priepuolį ar diabetiką, kai jo cukraus kiekis kraujyje radikaliai krenta.

Žinome, kad šunys gali užuosti skanėstą arba jūsų vakarienę iš tolo, tačiau tyrimai rodo, kad šuns uoslei yra prieinami kur kas subtilesni dalykai nei maistas (juoba laukiniai gyvūnai, užkastas kaulas, šiukšlės ar nešvarios kojinės).

Šuns nosis gali užuosti baimę ir liūdesį. Mūsų keturkojai gali užuosti adrenalino – taip pat žinomą kaip „kovos arba bėgimo“ hormoną. Kai kalbama apie „baimės kvapą“, padažnėjęs širdies ritmas ir padidėjusi kraujotaka į mūsų odos paviršių siunčia išskirtines kūno chemines medžiagas, kurias šuo gali pajusti beveik iš karto.

Štai kodėl šunimis dažnai pasikliaujama kaip emocinės paramos gyvūnais, nes juos galima išmokyti „užuosti“ žmogaus nerimo priepuolius ar kitus emocinius įvykius. Taip pat žinoma, kad šunys „užuodžia“ ligas, įskaitant ir vėžį, nes ligos žmogaus kūnui ir kūno išskyroms, prakaitui, iškvepiamam orui ar šlapimui suteikia specifinį kvapą.

Beje, geriau treniruota žmogaus nosis tas medžiagas irgi užuodžia.

Dauguma šiuolaikinių žmonių reguliariai prausiasi po dušu ir visokiomis priemonėm bando paslėpti natūralų kūno kvapą, bet nuo šuns savo unikalaus kvapo nepaslėpsite. Daugelis šunų jus pasitinka (arba, dar nepatogiau, jūsų draugus ar giminaičius) be ceremonijų įbesdami nosį tiesiai į tarpkojį, t. y. sritį, kurioje gausu apokrininių prakaito liaukų, gaminančių feromonus, perduodančius šuniui svarbią socialinę informaciją apie tą žmogų.

Įprasta kiek komiška ir nemaloni situacija, kai vedžiojate šunį ir jis sustoja nulaižyti kito šuns genitalijų ar užpakalio. Tačiau jūsų šuniui tai visiškai priimtina – ir jis tai daro dėl svarios priežasties. Kai šunys taip šniukštinėja vienas kitą, jie sužino svarbių detalių apie savo naująjį draugą, – ką jis paskutinį kartą ėdė, kiek jam metų, kokia jo lytis ir t. t.

Be to, kai šunys „ženklina“ kiekvieną kampą, jie bendrauja su kitais šunimis ir uoslės pagalba sušniukštinėja šuniškas kaimynų apkalbas.

Nors visų šunų nosyse yra milijonai uoslės receptorių, bet ne visi šunys turi vienodą jautrumą kvapams. Pavyzdžiui, taksai turi apie 125 milijonus uoslės receptorių, o medžiokliniai bladhaundai turi 300 milijonų receptorių, todėl jie dažnai treniruojami kaip pėdsekiai. Vokiečių aviganiai, dažni tarp tarnybinių gyvūnų, yra kažkur per vidurį – su 225 milijonais uoslės receptorių. Kad būtų aiškiau, kokie vis tik įspūdingi šie skaičiai, palyginkime su savo nosimi. Žmogaus nosyje yra apie 5 milijonai uoslės receptorių. Tai irgi nemažai.

Šunys, ir apskritai gyvūnai, turi stipresnę uoslę nei žmonės ir dėl kitokios anatominės sandaros. Be to, šunys kvėpuoja kitaip negu mes, žmonės. Pvz., kiekvienoje šuns šnervėje yra atskiros angos įkvėpimui ir iškvėpimui, ir jos veikia nepriklausomai, o tai reiškia, kad šunes gali sugaudyti įvairybę kvapų iš įvairių krypčių.

Be to, žmonės paprastai nėra linkę vaikščioti nosimi į žemę, o šunys kiekvieną pasitaikiusį įdomesnį kvapą nuodugniai ištiria daugybe šniukštelėjimų. Šuo gali šniukštelėti bent penkis-šešis kartus per sekundę.

Panašiai kaip ir žmonių, šunų uoslė su amžiumi gali silpnėti, nes mažėja uoslinių ląstelių. Bet lyginant su jaunais šunimis, vyresni šunys turi daug stipresnę ilgalaikę kvapų atmintį ir susidoroja su sudėtingesne kvapų informacija. Kalbant apie uoslės gebėjimų skirtumus tarp lyčių, tyrimų rezultatai rodo, kad šunų patelių uoslės svogūnėlių ląstelės yra aktyvesnės nei patinų. Žmonių pasaulyje taip pat. :) Keista, kad parfumeriai pastaruosius porą šimtmečių 90 proc. vyrai. Ar ne?

Gaišenos kvapas

Man asmeniškai šunų uoslė išplečia ribas ne tik apie įstabųjį kvapų pasaulį, bet ir apie kvapo hedonistines vertes, t. y. apie tai, kas iš tiesų dvokia ir kas kvepia.

Vienas iš parodos kvapų sumanymų buvo sukurti du kvapus, kurie turėtų labai skirtingas malonumo konotacijas žmogui ir šuniui. Štai citrusų kvapai pagal savo patrauklumą patinka beveik visiems žmonėms, bet jų nemėgsta beveik visi šunys. Veterinarai sako, kad lakios citrusų medžiagos pernelyg dirgina jautrią šunų uoslę. O tai, kas žmonėms „riečia“ nosį, šunims yra neišpasakytas malonumas – kalbu apie švinkenos kvapą.

Šioje vietoje leisim įsiterpti mano parfumerinio kurso absolventėms Kornelijai ir Vaidonei, kurios tiesiog su moksliniu užsidegimu pūdė žuvį ir mėsą, darė kvapiuosius jų ekstraktus, maišė tarpusavyje ir tyrė jų kvapus.

Taigi Kornelija ir Vaidonė apie savo patirtis dirbant su „gaišenos“ kvapais. (Gaišena čia gal ne visai tinkamas žodis, verčiau būtų sakyti pašvinkusios žuvies/mėsos kvapas, bet olfaktorinis žodynas randasi po truputį, ne iš karto...):

„Mes be galo apsidžiaugėme, kai Laimė pakvietė prisijungti ir talkinti šiame projekte. Užduotis neeilinė – Dr. Povilas Blaževičius ir Sigita Mikšaitė, parodos „Istorija vizgina uodegą“ kuratoriai, sako: „Norime gaišenos kvapo.“ Taip pat ir dar trijų (Kokių? Juos visus rasite parodoje). Tad mums, šviežiai iškeptoms parfumerėms, teko garbė kurti smardžiausią artefaktą, skirtą ekspozicijai, o kitų trijų meistriškai ėmėsi Laimė.

Neslėpsime, išgirdusios gaišenos idėją, beveik išvirtome iš klumpių (tiksliau, iš vagabond’ų ir converse’ų). Būtų sunkoka įsivaizduoti labiau nekantraujančias nosis – išgliaudyti po molekulę šį kvapą ir sukonstruoti realistinį olfaktorinį kūrinį, idant visi (kailėti ir nekailėti, dvikojai ir keturkojai) smalsuoliai parodos lankytojai, galėtų jį atpažinti, pasimėgauti ir taipogi iškristi iš savųjų klumpių.

Pirmasis, labai natūralus, klausimas – kodėl gaišena? Povilas atsakė paprastai – šunys iš prigimties yra medžiotojai ir siekia paslėpti savo kvapo pėdsaką, dažnai išsivoliodami ar pasitrindami į aitrų, intensyvaus kvapo gerai maskuojantį dalyką. Tuomet – antrasis klausimas – kokia tai gaišena? Šunims patiks bet kuri. Tikslas toks, kad šis kvapas šunims būtų viliojantis, o žmonėms nepatiktų.

Trečią klausimą adresavome jau sau pačioms – iš kur tą gaišeną gauti, kad pauostytume ir suvoktume, kokia gaišena mums reikalinga?

Tiesą pasakius, mes nemedžiojome ir po miškus beieškodamos nešmirinėjome. Mūsų lobis ir grobis – tiesiai nuo šventinio stalo (tuo metu kaip tik buvo žiemos švenčių sezonas) – į atskirus maišelius įdėjome po gabalėlį žuvies ir mėsos. Ir tuomet juos „pamiršome“ keletui savaičių, palikę sugesti. Kai šis eksperimentas jau gerai švinktelėjo – atėjo metas uostyti ir pasirinkti, kuris gaišenos įspūdis puikuosis parodoje. Ir spėkite, mielieji skaitytojai, kas mums nutiko atvėrus tuos maišelius. Taip, žinoma, – smarvė begalinė. (Čia turėjome įsijungti objektyvų profesionalumą ir atsisakyti hedonistinio, patinka/nepatinkavertinimo). Tačiau vienas kvapas buvo itin siaubingas, tiesiogine to žodžio prasme iššaukė siaubą. Gendančios mėsos kvapas yra nepakeliamas, sunkiai suvokiamas, išmatomis, šiukšlių dėžėmis ir vėmalais dvokiantis – keliantis nepaaiškinamą baimę ir paniką. Ir tai ko gero yra prigimtinis pirmykštis savisaugos instinktas. Tad šią opciją atmetėme nedvejodamos. Na o kita gaišena, t. y. žuvis, šiame kontekste kvepėjo gan nekaltai – žuvų turgumi su pūvančių svogūnų ar kopūstų gaidomis (sieros junginiais) bei pajūriu (laminarijomis, guveiniais), kur smėlyje džiūsta tinklai. Beveik pamatėme krantu lekiantį labradorą ir griūvantį išsivolioti laimikio likučiuose po žuvėdros pusryčių. Tad tapo aišku kaip saulėtą rytą prie jūros – tai bus žuvies gaišena.

Atlikome ir teorinį tyrimą – kuitėmės šūsnyje mokslinių duomenų, ieškojome šaltinių, kokios gi molekulės išraiškingiausiai skamba gendančio grobio aromate bei šuns kailio kvape. Susiradusios supratome, jog nepavyks jų užsakyti tokiais nedideliais kiekiais, kokie mums reikalingi. O be to, kažkurias tikrai turi Laimė savo lobyne, įspūdingoje substancijų kolekcijoje. Galų gale ir nereikia visų kvape esančių komponenčių, reikalingas įspūdis, nuotaika. Tad olfaktorinę paletę nusprendėme praturtinti trūkstama medžiaga pačios. Ir tai atvėrė duris į naują ir erdvų eksperimentų pasaulį – maceratų ir ištraukų pasaulį – nepelnytai primirštą senųjų technologijų sritį. Užmerkėme spirite upėtakio galvą, džiovintą stintenę, krevečių lukštus, karpio pelekus, silkės uodegą – skamba beveik kaip burto receptas, tiesa? (Žuvų pardavėjas siūlė užmerkti ir studentų kojines, besistebėdamas tokiu kvapniu projektu ir besidžiaugdamas savo kūrybingumu). Kūrybingumo prireikė ir mums!

Prieš akis – ilgas įdomus procesas, kurio metu uostėme, rinkomės, diskutavome, komponavome, konstravome. Ar smarvė, ar kvepalai procesas išties tas pats – kvapas turi būti pilno kūno – su viršutine, širdies ir bazine gaida, kurti pageidaujamą įspūdį. Šiuo atveju be galo mus džiuginantį: „Fuuuuu, na ir dvokia.“ Kam dvokia, o kam kvepia gera maskuote! Manome, kad kūrinys gan pavyko, nes mūsų testuotoja Toy veislės pudelytė ėmė laižytis ir vizginti uodegą, užuodusi būsimą parodos eksponatą.

Beuostydamos eksperimentinius puvėkus svarstėme, ar tik mūsų žmogiškos nosys kažkokiu keistu būdu nevirsta šuniškomis nosimis, nes šie kvapai ėmė ne tik darytis įdomūs, bet ir net kažkuo patrauklūs! (Pamėginkite ir jūs paieškoti umami kvapo aspektų ne vien tik sojų padaže ar grybuose. Arba nemėginkite ir ramiai gyvenkite:)).“

Citrusų kvapas

Kaip atsvarą švinkenai, stengiausi sukurti žaismingą, žiburiuojantį citrusų vaisių pintinėlės kvapą – šviežių apelsinų, greipfrutų, citrinų, juzu. Šunys, kaip jau minėjom, jais nesidžiaugia. Džiaugiasi vaikai ir kartais suaugusieji, kurie netingi pasilenkti prie kvapo konteinerio ir įkvėpti. Kurdama parodai kvapus pasidomėjau ir klinikiniais tyrimais, kuriuose išvardijama kokių kvapų šunys nemėgsta. Gana nesunku nuspėti – visų aštrių, dirginančių nosį: visuose šaltiniuose pirmoje vietoje stovi citrusų, antroje – pipirų ir kiti aitrūs prieskoniški kvapai, toliau - actas, amoniakas, daugelis šunų nemėgsta kvepalų kvapo, detergentų, valymo priemonių, alkoholio, tabako, kai kuriuose šaltiniuose minimos mėtos, eukaliptai.

Levandų kvapas

Mielas tiek šunims, tiek ir daugeliui žmonių. Parodoje prie levandų kvapo parašyta, kad jis toksiškas šunims. Pasidomėjau klinikine literatūra apie levandų eterinio aliejaus pavojus šuneliams. Nėra patikimų duomenų, kad linalolis, linalilo acetatas ar levandų eterinis aliejus būtų pavojingi šunims. Labiau priešingai. Levandų aliejus naudojamas veterinarijoje.

Apie 1) iš tiesų pavojingus augalus gyvūnams ir 2) apie veterinarijoje naudojamus augalus galite rasti vertingos medžiagos https://www.msdvetmanual.com/

Pastebėjau, kad internete klaidžioja nepatikrintas teiginys, kad galbūt šie junginiai toksiški šunims, jeigu šuo suėstų didžiulį kiekį levandų. O ko tam šuniui ėsti levandas, niekas neatsako. :) Parodos rengėjams pasiūliau levandų kvapą palikti kaip mitais apipintą kvapą. Kaip klaidinančios informacijos pavyzdį. Tik reiktų prie jo parašyti tinkamą tekstą.

Šlapio šuns kailio kvapas

Šunys ne tik itin skvarbiai užuodžia, bet ir patys smarkiai kvepia. Kiekvienas mylintis šunis žmogus pasakys, koks mielas jam jo augintinio kailio kvapas. Kiek šunų, tiek kvapų. Po šito kūrinio imu abejoti, ar apskritai surastume kažkokį bendrą šuns kvapą.

Šitam darbui kaip pagrindą pasirinkau labiausiai „nekaltą“ pudelių kvapą. Taip sutapo, kad mano bičiulio ir bendradarbio šuo Indijoje – jauna pudelytė, o čia, Vilniuje, irgi turėjau progą susipažinti su linksmuole žaisline pudelyte. Pudeliai – hipoalerginė veislė, todėl jų kailiukas kvepia daug švelniau negu kitų šunų. Kailiuko kvapas primena netgi avies vilnos kvapą. Intensyviausiai kvepia ausys ir pėdelės. Neįtikėtina kaip stipriai jų pėdos kvepia pirazinais, skrudinta kava ir geosminu. O ausyse slypi sūrio, grybų, šiek tiek kepintų migdolų ir sieros kvapų.

Britų chemikas Andy Brunningas, žinomas kasdienybės chemijos populiarintojas, knygos Why does asparagus make your wee smell?autorius, yra išanalizavęs ir šlapio šuns kailio aromatines molekules. Kvapų puokštė gana komplikuota. Iš pirmo žvilgsnio dominuoja migdoliški (benzaldehido), vaisių (acetaldehido), medaus (fenilacetaldehido), grybų (1-octen-3-olio) kvapai. Sakytume, turėtų itin maloniai kvepėti, tačiau šie kvapai yra sumišę su sieringu ir animalistišku dimetilo trisulfidu, aitriu, medicinišku fenoliu, pelėsiniu 2-metilo butanaliu ir šlapimu bei išmatomis atsiduodančiu para-krezoliu.

Iš šių medžiagų ir buvo sukonstruotas šlapio šuns kailio kvapas, kuriame tarsi susilieja daugelio laimingų, šlapių šunų kvapai. Tikiuosi, jame rasite ir savo mylimo augintinio kvapo dalelę.

Kviečiame patirti bei pauostyti užsukus į Istorijų namus parodą „Istorija vizgina uodegą“, kuri vyksta nuo 2025 m. balandžio 30 dienos iki spalio 26 dienos. Laukiami įvairaus amžiaus smalsuoliai – paroda interaktyvi ir visi rasite, ką joje veikti. Taip pat galite atsivesti ir keturkojus savo draugus, vertinti galės ir jie – ypač kvapus.

Iki susiuostymo!

Sekančiuose naujienlaiškiuose toliau tyrinėsime įdomius mūsų aplinkos kvapus.

Jūsų laimė

Nuotraukos: Algė Julija ir Vytenis Kriščiūnas