Kuo gi kvepia Kalėdos?

Jeigu turėtume sparnus ir Kūčių vakarą pakiltume viršum žemės bei įkvėptume visus kvapus, tai pajaustume, kaip nuo krištolinėse vazose ir kukliose pintinėlėse žėrinčių oranžinių vaisių sklinda malonūs citrusų kvapai, kaip iš skubančių Trijų Karalių dovanų dėžučių padvelkia kilnūs frankincenso ir miros aromatai ir maišosi su saldžiais bei migdančiais spygliuočių – kėnių, kiparisų ir eglaičių – kvapais, o viršum jų visų driekiasi cinamonai ir kardamonai, gvazdikėliai ir imbierai – nuo kalėdinių pyragų ir karšto vyno... Ir visi jie tampa vienu Stella noctis – Kalėdų žvaigždės kvapu.

O kuo kvepia Kalėdos mažam vaikui, kur nors Lietuvos kaimo troboje, prieš daugelį metų, kai jis nekantriai laukia, kada patekės Kalėdų žvaigždė, kai spindi mėnesienoje sniegas ir sproginėja nuo šalčio sodo medžiai, o šienas po iškrakmolyta staltiese kvepia taip saldžiai vasara ir pievomis, ir jų kvapai – šieno ir baltutėlės lininės staltiesės su prosenelės nertais aptaisais – maišosi su šįvakar parnešta eglute, nuo kurios dar tirpsta sniegas, ir kvepia prilipę sudžiuvę lapai. To sniego ir žalių spyglių kvapai jungiasi su grybų „ausyčių“, avižinio kisieliaus, aguonų, šiųmečio medaus, burokėlių, žuvies, kepamos ant saulėgrąžų aliejaus, ir silkės su cinamonu ir razinom kvapais. Ir visą tą tokią pažįstamą ir tokią stebuklingą kvapų puokštę vainikuoja raudonų kaip saulė žiemos rytą žieminių obuolių, kurie tik ir sunoksta Kalėdoms, kvapas – saldžiai rūgštus, traškantis, vaškuotų, raudonųjų obuolių kvapas. Jis yra visa ko viršūnė – driekiasi viršum šieno, viršum baltos krakmolytos staltiesės, viršum visų maisto kvapų, kažkaip neatsiejamai susipina su žaliais, sakingais eglutės ir jos miško kvapais. Tas kvapas – kaip mėnesiena, šalta, paslaptinga ir tokia viliojanti. Prašome sekundės tylos – pasaulyje vyksta rimti dalykai: mažo vaiko širdelė pasakoja Mėnuliui apie šito stebuklingo vakaro kvapus... Conversatio lunae – Mėnulio mainai.