Pojūčių sinestezija
Kvapas dažniausiai yra pirmasis ir pats stipriausias kultūrinio ir socialinio gyvenimo vietos/erdvės ženklas. Jis pirmiausiai pritraukia dėmesį, tačiau apie tokią jo raišką nesame mokomi.
Mokykloje mokomės raidžių, skaičių, spalvų, muzikos gaidų abėcėlės, tačiau kvapų (ar nosies) abėcėlės mums niekas nedėsto.
Vis dėlto dalis žmonių yra jautresni kvapams, jiems kvapai įdomūs, ir suaugę jie pradeda mokytis tos nosies abėcėlės, principų ir taisyklių. Kvapai kai kuriems tampa kūrybine priemone.
Ir nereikia čia skepsio... Olfaktorinė (uoslės ir kvapų) „liaudies išmintis“ ima liete lietis, kai tik kalba užeina, pvz., apie rasinius, ksenofobinius dalykus (juodaodžius, žydus, tiesiog kitataučius), apie socialinę atskirtį (dvokiąs bomžas, prakaituotas statybininkas per pietus prie kasos trenkiantis pigiu dezodorantu), ar apie „parfumus“, sklidusius iš stebuklingosios „močiutės skrynelės“ vaikystėje, mamos kvepalus ar terpentiną, kuriuo buvo gydoma skaudanti ausis.
Yra nemažai prietaisų, skirtų rinkti įvairiems kvapams, nustatyti jų normas ore ir t. t., tačiau subtilesnėms – sociokultūrinėms – olfaktorinėms dimensijoms atpažinti nėra kitų įrankių, išskyrus mūsų pačių nosį.
Taigi nieko kito nelieka, kaip tik imtis olfaktorinio raštingumo.
Jeigu mes, kaip sako olfaktorijos tyrinėtoja Victoria Henshaw, ketiname ateityje susikurti labiau žmogui draugiškas erdves, neišvengiamai turim priimti kitokius buvimo pasaulyje ir jo pažinsenos bei jausenos kelius.
Per gyvenimą sutikau ne tiek ir daug medijos žmonių, žurnalistų, prodiuserių, kurie mėgintų uoslę ištraukti iš paraštės, iš paribio ir suteikti jai tą vertę, tą statusą, tą subjektyvumą, kurio ji išties nusipelno, teikdama mums betarpišką infomaciją apie pasaulį ir nepaprastai papuošdama, praturtindama mūsų kasdienybę mažais kvapniais malonumais.
Dėl to esu nepaprastai dėkinga „Estetikos stalo“ tinklalaidės kūrėjams, prodiuserei Rasai Baltei Balčiūnienei ir žurnalistei Ievai Rekštytei-Matuliauskei už išskirtinį dėmesį uoslės pojūčiui. Kiekvienas susitikimas su Ieva – tai vis gilesnis žingsnis į pojūčių pasaulį. Šį kartą prisilietėme jau ne tik prie uoslės, bet ir prie pojūčių sinestezijos – reiškinio, kurį turbūt daugumas patiriame, bet apie kurį bemaž nieko nežinome.
Pokalbio metu estetikos stalą puošė neįprastas estetikos objektas – menininkės Algės Julijos stiklo kūrinys. Tinklalaidės pabaigoje jūsų laukia siurprizas – epizodas apie šį kūrinį, skirtą giliajam kvapų pažinimui.
Linkiu smagaus klausymo ir žiūrėjimo! Laidą žiūrėkite čia.