Taigi…

tegu permainingos lietuviškos vasaros kvapą išreiškia aštuonios žalios žolės. Jeigu jas sudėtume į išmoningą kvapų puokštę, gautume itin subtilų, lengvai kaitinantį ir džiovinantį vasaros dvelksmą, gyvybės, sveikatos, geros nuotaikos ir šviesios dvasios šaltinį, malonų ir giedrą, kaip pati vasara.

Puokštės komponavimui turime visą, ko reikia: pauosčius tuos vidurvasario kvepalus pirmiausiai padvelkia gaivus, balzamiškas nemariųjų mirtų lapelių kvapas, vos vos vėluodamos nukvimpa saldžios ir lengvos, tarsi nuaustos iš ryto rūko, kvapiųjų šalavijų sruogos, čia pat ir takūs it ūmaus vasaros lietaus šuorai nučiurlena žali citrininių mėtų kvapo srautai, kartu su savo džiaugsminga tėkme atnešdami kilnų ir karališkai taurų bazilikų ir tulasių gūsį, juos ramina ir motiniškai „prilaiko“ gėliški ir sodrūs pelargonijų kvapai, maloniai, santūriai tą puokštę pasaldina melisų lapeliai. Regis jau turime išbaigtą, veik tobulą vidurvasario kvapą…

Tačiau kokia vasara be kaitros? Be aitrių, medumi kvepiančių čiobrelių? Juk tai sausai karštas Vasaros alcheminės Ugnies kvapas! Stiprus, neužgožiamas, kaip pati gyvybė, kaip žolės veržimasis iš juodos žemės glėbio, kaip atgal į žemę krentančio vaisiaus pirmapradis triukšmas!

Žemė… Ar įmanomi kvepalai be žemės kvapo? Be tos substancijos, kuri suteikia visam kam pagrindą, darniai sujungdama į visumą tiek įvairiausių gaidų ir priegaidžių? Gamta nepašykštėjo žemės kvapų, išreikštų pačiais netikėčiausiais būdais. Žalia žolė, išoriškai panaši į mėtą ar melisą, kvepianti šlapia žeme, samanomis, šiaudų ražienomis. Kas ji? Ilgai jūsų nevarginsime ir atskleisime paslaptį – tai pačiulis.

Štai ir visas aštuonetas žalių žolių, dailiai sugulusių į vasaros kvepalų puokštę.

Šios kvapnios žolės džiugina ne tik savo kvapu ar vaistinėmis savybėmis, jos daugeliui žmonių įkvėpdavo vaizdinius, asociacijas, kol ilgainiui virto simboliais. Nei viena kultūra ir klasikinė medicina neapsiėjo be šių žolių pagalbos.