Mimoza mūsų kultūroje labiau siejama su aikštingumu, įnoringumu, perdėtu trapumu. Nuo vaikystės girdėjom, kad vos paliesta mimoza it drovi mergelė bemat suskleidžia savo lapelius... Bet realiai tos mimozos tai ohoho kokios. Lapelius suskleidžia mimosa pudica (jautrioji mimoza). Bet užtai mimoza tenuiflora yra bomba – ajavaskos (ayahuasca) gėrimo sudedamoji dalis (šamaninių ceremonijų metu naudojama kai kuriose Pietų Amerikos gentyse), nes jos šaknyje randama psichedelinės medžiagos dimetiltriptamino (DMT).

Bet šįkart kalbėsime ne apie mimozas, o apie kvapiąsias akacijas, kurios dažnai painiojamos su mimozomis.

Kvapioji sparnuotoji akacija (Acacia decurrens Willd. var. dealbata, ankštinių š.), iš kurios saulės geltonumo žiedų gaunamas parfumerinis absoliutas, yra viena iš maždaug 1000 akacijų rūšių ir porūšių, augančių žemėje. Akacijų gimtinė – Australijoje dunksantys Mėlynieji kalnai. Europoje akacijos, kaip ir daugelis kitų egzotiškų augalų, atsirado anglų nuotykių ieškotojo kapitono Jameso Cooko dėka. Tą dailų ir nuostabiai kvepiantį augalą išplatino visokioms egzotiškoms naujovėms godūs to meto britų ir rusų aristokratai. Kvepiančias akacijas jie ėmė sodinti savo vasaros rezidencijose, žiemos soduose ir parkuose, užveistuose Viduržemio jūros pakrantėse. Taip akacijos per Provansą išplito iki Pjemonto Italijoje.

Australijoje ši akacija vadinama Juoduoju Sidnėjaus pakabučiu (Sidney Black Wattle) ir nuo seno naudojama odoms raugti. Prancūzijoje ji atsidūrė kvepalų kūrėjų akiratyje. 1865 m. buvo pasodintos pirmosios akacijų plantacijos. Po 20 metų šios plantacijos jau ėmė nešti komercinę naudą. Akacijos labai jautrios šalčiui. Nuožmios 1929 ir 1956 metų žiemos Pietų Prancūzijoje sunaikino beveik visas kvapiąsias akacijas ir keletą metų buvo labai sunku gauti jų absoliuto, tačiau po kelerių metų „mimozų pramonė“ vėl atgimė.

Tad kas gi ta mimoza, vardu akacija?

Kvapioji akacija yra lieknas medelis arba krūmas užaugantis iki 5-6 m aukščio, tačiau plantacijose akacijų viršūnes du kart per metus apkerpa, tad jos tesiekia 4 m aukščio. Sparnuotoji akacija, priklausomai nuo metų, žydi saulės geltonumo žiedų kekėmis nuo gruodžio vidurio iki balandžio. Daugiausiai žiedų medelis sukrauna vasarį ir kovą. Skinamos žiedų kekės, stengiantis, kad į žiedų derlių patektų kuo mažiau lapų. Žiedai renkami iš ryto, kai vėjas ir saulė išdžiovina rasą.

Aukštos kokybės kosmetikoje ir parfumerijoje naudojamas natūralus absoliutas, gaunamas iš sparnuotųjų akacijų, auginamų Prancūzijoje, Maroke, Egipte, Indijoje. Parfumerijoje po šiai dienai jis vadinamas mimozų absoliutu. Natūralus mimozų absoliutas dažniausiai naudojamas prabangiuose lelijų, pakalnučių, ambros, šiuolaikiniuose šviežio šieno, gėliniuose šipro kvepaluose. Sparnuotųjų akacijų absoliuto nereikia painioti su antilinių akacijų absoliutu, bot. – Acacia farnesiana arba Cassie, kuris taip pat yra naudojamas parfumerijoje.

Mimozų absoliuto gamyba – ilgas ir sudėtingas procesas. Pirmiausiai gaunamas akacijų žiedų konkretas plaunant sparnuotųjų akacijų žiedus specialiais tirpikliais. Išeiga maždaug 1%. Po to konkretas apdorojamas dar visa virtine sudėtingų operacijų. Mimozų absoliutas gaunamas iš konkreto jį šaldant, šalinant vaškus ir kitas balastines medžiagas, plaunant spiritu. Išgarinus spiritą, lieka apie 25% gryno mimozų absoliuto.

Iš 1 tonos žiedų paprastai gaunama 2,5 kg absoliuto.

Mimozų absoliutas pakankamai paslaptingas ne tik savo kvapu, bet ir cheminių elementų sudėtingumu. Jame jau surasta daugiau nei 300 komponentų, tačiau toli gražu ne visi jie yra identifikuoti. Žinoma, jog itin klampiame, lipniame, gelsvai žalsvos spalvos mimozų absoliute dominuoja dvi organinių cheminių junginių rūšys: ilgos anglies ir vandenilio grandinės bei trigubi terpenų junginiai (triterpenai). Pastarieji yra sunkūs, taigi nelakūs ir ne itin kvapūs. Kvapą mimozų absoliutui suteikia tos iš anglies ir vandenilio grandinių sudarytos molekulės – esteriai, riebiosios rūgštys, alkoholiai, aldehidai ir ketonai.

Mimozų absoliuto kvapas nepaprastai kompleksiškas, platus, daugiasluoksnis ir daugiaprasmis. Pradžioje jis švelnus, gėliškas, šiltas, dvelkiantis medumi, paslaptingu pavasario vėju... Po kelių akimirkų išryškėja žalia – žolės, žalumynų, netgi šviežių agurkų – gaida, ilgiau uostant jis darosi kartus, atsiranda įdomus šieno pustonis, netgi lengvai sūri jūržolių kvapo sruoga, ilgainiui mimozų absoliuto kvapas padvelkia vašku, mediena, prieskoniais, darosi klampus ir įtraukiantis...

Mimozos kvapas suteikia atramą kitiems kvapams, leidžia jiems atsiskleisti, išryškėti netikėtais profiliais. Galbūt šią savybę mimozų absoliutui suteikia junginiai, kurie sutinkami ir jaminaičių absoliutuose. Jazminaičius žinome ne tik kaip ypatingo kvapo, bet ir kaip puikią techninę medžiagą – suteikiančią kvepalams sklandumą, trukmę, stabilumą.

EDP UNDA TERTIA Mimosa – lėtas kvapas

Prieš porą metų išleidau savo naujus kvepalus, kurie dvelkia mimozomis. Niekaip negaliu paneigti stipraus asmeninio ryšio su šiuo augalu ir jo kvapu – jis mane užvaldė dar Provanse, o kiek vėliau Pietryčių Azijoje, Indijoje, kur mimozos, vadinamos sidabrinėmis (Accacia dealbata), kvepia kiek kitaip nei provansiškosios – saldžiau, pudriškiau ir gėliškiau.

Vieną pavasarį sūnus padovanojo žydinčių sparnuotųjų akacijų šaką. Tai buvo dar vienas patyrimas – jų nuskinti žiedai kvepia kitaip nei žydintis krūmas. Jų kvapas hipnotizuoja. Ypač hipnotizuoja jo gėliškas, vaškingas žalumas, jo minkštumas ir netgi klampumas, primenantis medų, taip pat grakščiai kaip tercijos žaižaruojančios jo tolimos asociacijos su žibuoklėmis, o gal net su ilang-ilang‘u...

Geltonai žalias, skaidriai gėliškas, žoliškas, šiek tiek pudriškas, žodžiu, itin kompleksiškas, savo giliausia esme tai LĖTAS KVAPAS. Uosti jį dera neskubant, įsiklausant į kvapo kaitą – nuo gėlių saldumo iki žemės drėgmės ir iki saldaus, puraus it žvėries kailis minkštumo. Dėvėti jį reikia lėtai, įkvėpti lėtai... sulaukti kiekvienos gaidos atsivėrimo, sluoksnis po sluoksnio atsiveriančios intymios kvapnios istorijos.

Vaikus, ypač pavasarį, atneša gandrai, o kvapus – vėjas. Jeigu ne jis, ne oro judėjimas, ne dvelksmas, kaip kvapai keliautų? Kvapai juk neegzistuoja be erdvės. Erdvė – tai šviesa, spalva, garsas, prisilietimas...

Jeigu kas manęs paklaustų, kaip dvelkia žaluma, žalia spalva, kurią atneša vėjas, atsakyčiau – Provanso mimozomis. Be abejo, yra daug kitų žalių kvapų – žali lapai, nupjauta žolė, želmenys, antaniniai obuoliai... Bet jei prie tos žalios pridėsim saulės auksą ir vėjo judinamus baltus debesis – pasaulis nukvips mimozomis. Ir širdį užplūs gilus džiugesys, it žiūrėtum į tą įsiveržiantį pro vartus žalumos vėją Čiurlionio Pavasario sonatoje. Visiškai ta pati žalsva aukso šviesa, tas pats mimozų aromatas ir purus it žvėries kailis gyvybės dvelksmas...

Šituos kvepalus galite išmėginti mano studijoje Lydos g. 4 - 57 (Vilniuje), arba įsigyti el. parduotuvėje: 2 ml mėginuką arba 30 ml buteliuką.

Iki susiuostymų!

Jūsų laimė