SPECIJOS-PRIESKONIAI-AFRODIZIAKAI, ar tai tas pats? I dalis

Tokio dalyko, kaip prieskoniai, Europa ilgai nežinojo ir neturėjo, bet turėjo žodį – species („specijos“ ar „specijai“). Iš šio lotyniško žodžio, reiškusio išvaizdą, atvaizdą ar atmainą, ir kilo žodis „spicy“.

Šiais laikais specijomis būtų vadinamas raudonas feraris, rolsroisas ar tesla. Mano jaunystės laikais specijos buvo ženšenis, aukso šaknis iš Altajaus ir mumijo. Jais buvo gydomos visos ligos. Apie juos sklandė mitai.

Senaisiais laikais specijos buvo viskas, kas nepaprastai reta, brangu, egzotiška – vienaragio ragas, dramblys, žirafa, muskato riešutai, arbata ir cinamonas. Europoje iš specijų arsenalo buvo vienintelė „vietinė“ specija – šafranas. Šafranas iki šiol išlieka retas, brangus. Daugelis žmonių ir šiais laikais dorai nežino nei kaip jis atrodo, nei kaip kvepia, nei ką su juo daryti. Panašiai ir agarmedis, arba ūdas. Tikrą natūralų agarmedį, ypač aukščiausios kokybės juodąją jo medieną, skirtą smilkymui, irgi galima laikyti specija.

Net jeigu būčiau nufotografavusi kiekvieną šitos, vienos garsiausių pasaulyje, agarmedžių parduotuvės, agarmedžio gabalėlį, kurį atsargiai, su pirštine ima pardavėjas, jūs jo dūmo kvapo vis viena negalėtumėte įsivaizduoti, jeigu nesate jo uostę. Ir aprašyti to kvapo veik neįmanoma. Nebent būtum genialus poetas. Jo atspalvių – miriadai. Jo kvapo paveiktas tampi kažkuriam laikui paniręs į kitus pasaulius. Ir tai ne haliucinacijos. Sintetinių molekulių kvapas yra it blankus ir plokščias gyvosios gamtos specijų grožį mėginantis atkartoti šešėlis. Toks daugialypis tarsi filosofų akmuo visų parfumerių geidžiamas, deja, ne visų randamas, yra juodojo agarmedžio aromatas.

Bet grįžkime prie specijų.

Kai Kolumbas išvyko į ekspediciją į Eldoradą, jis ieškojo kelio į Indiją dėl specijų ir medvilnės. Bet rado Ameriką, o joje sidabro, kuris pasirodė labai naudingas specijoms ir medvilnei pirkti.

Specija buvo muskusas, kuris atkeliaudavo iš tolimo, šalto Tibeto. Iš Šambalos. To meto arabai ir europiečiai manė, kad jei toje žemėje gaunami tokie nuostabūs dalykai, tai tikrai ji yra vartai į kitus pasaulius ir ne kitaip. Tibete iki pat 20 a. beveik nėra lankęsi europiečių. Todėl nėra ko stebėtis mitais, kuriais buvo apipinta muskuso žemė.

Specijos buvo kvapiosios dervos, brangiosios medienos, gintaras, kakava, kava. Specijos buvo tai, kas maža, labai reta, arba sunkiai gaunama, ilgai išlieka ir joms nėra pakaitalų. Tai savaime tampa labai brangu.

Jei pagalvosite, tai ir patys sugalvosite įvairių specijų pavyzdžių.

Bet mes šiandien kalbam apie prieskonius, kurie irgi vadinami specijomis – spice.

Tai kada Europoje atsiranda prieskoniai? Kaip manot?

Populiarioje literatūroje rasite, kad viduramžiais europiečiai valgė siaubingą maistą, todėl reikėjo didelių kiekių pipirų, imbiero ir cinamono, kad būtų galima paslėpti druską ir senos, pūvančios mėsos, skonį ir kvapą. Šitą mintį turbūt visi girdėjot. Ar tai tiesa, kitas klausimas.

Iš tiesų prieskoniai buvo didžiųjų geografinių atradimų katalizatoriai. Ir kad ir kaip keista – didieji pasaulio transformuotojai. Didžiosios Portugalijos, Britanijos ir Olandijos kolonijos Azijoje atsirado nė dėl ko kito, o dėl cinamono, gvazdikėlių, pipirų, muskato ir macės milžiniško poreikio. Panašiai nutiko ir su Amerika. Ne kas kitas, o apetitas vertė suktis planetą ir taip ją nuolat keistis.

Šiais laikais, kai visa energija skiriama grožio industrijai, ginklams, naftai, iškasenoms, turizmui ir narkotikams, kaip didžiausioms pelno sritims, labai sunku suprasti, kaip galėjo būti skiriama tiek energijos tokioms smulkmenoms kaip prieskoniai.

Kita vertus, prieskoniai niekur neišnyko ir yra mūsų kasdienio apetito dalis. Tik mes jų nebesureikšminam, nes jie lengvai prieinami ir nėra ypač brangūs.

Vienas labai svarbus dalykas, įtakojęs tikrą prieskonių karštinę, yra tai, kad jie nuo seniausių laikų turi afrodiziakų reputaciją.

Kai galiausiai Rytų prieskoniai pasiekė Vakarus, jie varžėsi su trimis čia svarbiausiais produktais – kasdienine duona, žemės druska ir in vino veritas – vyno tiesa. Prieskoniai įgijo gerokai daugiau simbolizmo, negu tie gyvybiškai svarbūs produktai. Kai iš Rytų pusės atvykdavo laivas ar karavanas su prieskonių kroviniu, tuo pačiu jis atgabendavo ir nematomą svorį – daugybę asociacijų, fantazijų, mitų, istorijų, svorį, kuris dalį žmonių gąsdindavo ir atbaidydavo, bet lygiai tiek pat traukdavo ir žavėdavo. Tūkstančius metų kartu su prieskoniais buvo atgabenama ir ištisa virtinė nematerialių dalykų, dėl kurių jie buvo tiek pat mėgstami, kiek ir nekenčiami.

Ir štai klausimas, ar tikrai apetitas nulėmė prieskonių atsiradimą Europoje kažkada Viduramžiais ir ar tikrai Viduramžiais žmonės valgė tokį blogą maistą?

Prieskonių istorija siekia labai senus laikus. Ji prasideda nuo gvazdikėlių saujelės, išlikusios keraminiame inde Sirijos dykumoje, mažame Puzurumo mieste ant Eufrato kranto. Puzurumą nusiaubė gaisras, ir žinot, kas nutiko molinėms lentelėms, kai jos pateko į ugnį. Jos nesudegė, jas ugnis išdegė ir padarė tvirtas. Paskui miestas ne sykį vėl buvo atkurtas. 20 a. mokslininkai, atvykę į apleistą gyvenvietę, surado molinių lentelių archyvą, kurios, žinoma, ne Puzurumo gyventojų, bet archeologų laimei, išliko tūkstančius metų. Jose yra įrašas apie Puzurumo gaisrą ir apie gvazdikėlius. Tai gali būti apie 1721 m. pr. m. e.

Ir tai tikrai yra be galo keistas dalykas. Iki pat modernių laikų, t. y. 16-17 a., gvazdikėliai augo išimtinai 5 mažytėse vulkaninės kilmės salelėse – Ternate, Tidore, Motyre, Mačiane ir Bačiane – toliausioje rytinėje Indonezijos archipelago dalyje, garsiosiose Molukų salose.

Prieš daugybę metų iki kompaso, žemėlapių, netgi geležies atradimo, gvazdikėliai kažkokiu būdu iš ūkanotos atogrąžų šalies kažkur Ramiajame vandenyne, atvyko į išdžiūvusią Sirijos dykumą. Kaip tai galėjo nutikti?

Mums puikiai žinomi Kristupas Kolumbas, Vaskas da Gama, Ferdinandas Magelanas veržėsi surasti tuos Rojaus sodus su prieskoniais. O kiek dar jų ieškojo muskatų snieguotoje Kanadoje ar sušalo Naujojoje žemėje. Kiek knygų vaikystėje skaitėme apie drąsius keliautojus.

Ir taip, Vaskui da Gamai kelią į ten, kur pipirai auga, parodė vietiniai Keralos pirkliai, kurie Arabijos jūroje (Indijos vandenyne) laivais siuvo palei Indijos ir Afrikos pakrantes.

Na, o grįžtant prie beprotiško susidomėjimo prieskoniais, tyrinėtojai teigia, kad skonis buvo tik vienas iš daugelio to susidomėjimo faktorių. Daugelio prieskonių skonis tuo metu žmonėms netgi nepatiko. Prieskoniai buvo naudojami visai kitiems tikslams: aukojimui, smilkymui, demonų išvarymui, ligų gydymui, nuo maro epidemijos, nevaisingimui ir impotencijai gydyti, seksualiniam geismui sugrąžinti, pagaliau, vyriško organo didinimui...

Prieskoniai buvo laikomi neprilygstamais vaistais, ištikimybės analogu ir vulkaninio geismo sužadintojais. Tuo pat metu Bažnyčia prieskonius draudė, laikė velnio pramanais. Tikri katalikai buvo „pernelyg pamaldūs, kad valgytų pipirus“. Ir tie nuostabaus skonio, kvapo, sveikatos ir seksualinio pajėgumo didintojai, it velnio perlai buvo paskelbti mirtinų puikybės, prabangos, gobšumo, gašlumo ir geismo nuodėmių skatintojais.

Tai 16 a. Europa, kai mokslininkų žargonu tariant, vyksta Spice Race – prieskonių lenktynės. Keli dešimtmečiai – 15 a. pab ir 16 a. pr., kai Europoje buvo metamos didžiulės jėgos prieskoniams ieškoti. Gomurys, kūnas ir dvasia ieško naujų potyrių. Taip galima pavadinti tą laikmetį.

Ir vis dėlto tai nėra prieskonių atradimo pradžia. Gvazdikėliai Sirijos dykumoje iš 2 tūkst. prieš. m. e. ir visa antika, kuri turėjo prieskonius, tą patį indinį cinamoną, tedžpatą (tejpāt), tik ne žievės, o lapų pavidalu, ir, be abejo, senųjų kvepalų naudotų palei visą Viduržemio jūrą ir Egipte formulės, kuriose buvo gausiai naudojamos prieskoninės substancijos, sugriauna šitą pasakojimą.

Gali būti, kad yra ir daugiau archeologinių artefaktų, kurių mes šiandien dar nežinome. Kurie gal paaiškins ir gvazdikėlių atsiradimą Mezopotamijos mieste Puzurume.

Ties šia vieta norėčiau užbaigti trumpą įvadą į prieskonių, kaip seksualumą skatinančių medžiagų, istoriją.

Iki susiuostymo,

jūsų - laimė.

P.S. taip pat kviečiu atrasti istorinius Babilono kvepalus:

Cyprinum - istoriniai Babilono kvepalai. Prieskonių bomba. Grynasis Erosas, afrodiziakas. Viso kūno kvepalai.